Savanoriavimas - nemenkas iššūkis. Arba kaip Bonė ir Klaidas sutinka Stifį ir Dimį

„Savanoriavimas Gyvūnų globėjų asociacijoje (toliau GGA) - ne pramoga, o rimtas darbas ir kuo tikriausias iššūkis“ - perspėjame kiekvieną, panorėjusį tapti mūsų savanoriu. Čia gali tekti susidurti ne tik su įprastais naminiais gyvūnėliais - katėmis, šunimis, triušiais ir kt. GGA labai daug dėmesio skiria ir laukiniams gyvūnams. Neretai nepakanka vien surinkti pasiklydusių ar sužeistų gyvūnų ir juos išgydžius paleisti.
Pavasarį ir vasarą GGA prieglaudą užplūsta žvėrelių jaunikliai. Tėvų netekę mažyliai natūralioje savo aplinkoje yra pasmerkti mirčiai, nes dar yra per silpni savarankiškai išgyventi. Todėl GGA darbuotojai stengiasi jais rūpintis- globoja, šildo, maitina juos tol, kol jaunikliai pakankamai sustiprėja, kad galėtų grįžti į gamtą ir patys savimi rūpintis. Kelias iki to momento - ilgas ir neretai varginantis. Tuo įsitikinti spėjo ir dvi GGA savanorės.
Maždaug prieš mėnesį į GGA pateko du maži voveriukai. Mažyliai buvo dar akli, nemokėjo savarankiškai valgyti. Greitai jie būtų nusilpę ir neišgyvenę. Laimei, voveriukus nusprendė priglausti savanorė Simona. Mergina jau ir anksčiau rūpinosi voveriuku, tad puikiai įsivaizdavo, kiek jėgų ir laiko tai atims. Simona jaunuosius globotinius pavadino Stifiu ir Dimiu. Stifis buvo dar labiau nuskriaustas likimo nei Dimis - vargšelis buvo netekęs ne tik motinos, bet dar ir pusė uodegėlės. Iš pradžių Simona nerimavo, kad tai jam gali sukelti kokių nors sunkumų. Laimei, vėliau paaiškėjo, kad tai voveriukui ¬nesukelia jokio diskomforto.
Iš pradžių voveriukams reikėjo skirti labai daug dėmesio ir laiko, nes mažuosius buvo privalu šerti kas kelias valandas. Taigi Simona, kur bevyktų, visada su savimi turėjo batų dėžutę, kurioje saldžiai snausdavo voveriukai, ir šilto pieno buteliuką. Pastangos nenuėjo veltui - greitai voveriukams dėžutė pasirodė per maža erdvė dūkimams, tad jie ėmė ropštis iš jos, o vėliau ir vikriai iššokti. Tada Simonai teko juos apgyvendinti narvelyje. Mergina jame įrengė ne tik guoliuką, bet ir žaidimų erdvę - šaką laipiojimui. Stifis ir Dimis liko dėkingi ir labai patenkinti. Aktyviau žaidžiant ir strikinėjant jiems prireikė ir daugiau energijos, todėl jie jau nebepasitenkino tik pienu - ėmė mėgautis jame išmirkytu batonu, o vėliau graužikų maisteliu. Voveriukams augant jie ne tik turėjo vis daugiau energijos, bet ir pasipuošė tikra voveriška uodega - iš pradžių buvusios tiesios uodegėlės ėmė pūstis ir prašmatniai riestis. Dabar jau niekas nebesumaišytų, kad tai ne koks žiurkėnas, o tikra išdidi voverė! Taigi šie gyvūnėliai jau ganėtinai sustiprėję ir dar šiek tiek jiems paaugus, jie taip pat bus paleisti kokio nors gero žmogaus sodyboje, kad galėtų laisvai bėginėti.
Kita savanorė, nepabijojusi iššūkio ir į savo namus priėmusi du laukinius žvėrelius - Beta. Jos draugais tapo Bonė ir Klaidas - du padykę lapiukai. Jie buvai dar visai mažyčiai, likę be motinos. Jie tikrai nebūtų išgyvenę, nes nemokėjo net savarankiškai ėsti, o juo labiau apsiginti. Mergina jiems atstojo tikrą motiną - maitino, saugojo, kad nesušaltų. Iš pradžių lapiukai tegėrė pašildytą pieną, paskui pamėgo ir mažų šuniukų maistelį. Mažyliai kasdien vis stiprėjo ir dūko su kitais Betos augintiniais - šuneliais. Bonė ir Klaidas vis dar auga savanorės namuose, bet artėja metas juos išleisti į gyvenimą. Ketinama juos apgyvendinti sodyboje, kad jie galėtų laisvai bėgioti po mišką, o kai tik panorėtų, galėtų grįžti į sodybą, kur visada lauktų maistas, vanduo ir mylintys žmonės.
Džiaugiamės, kad atsidavusių savanorių dėka GGA gali įgyvendinti savo pažadą ir tikslą padėti visiems gyvūnams, nesvarbu, kiek jėgų ir laiko tai kainuotų.
Jeigu ir tu nori tapti savanoriu ir padėti likimo (ar žmonių) nuskriaustiems gyvūnams, pildyk savanorio anketą, kurią rasi čia: animal.lt/lt/gyvunu-globa/kaip-tapti-savanoriu