Cezaris suprato viską, kas su juo dėjosi... ir tai jį giliai skaudino

Cezaris rado vieną iš mūsų šėrimo stočių prieš keletą mėnesių. Jis apsigyveno krūmuose, kurie buvo netoliese nuo maisto, kuris jam išsaugojo gyvybę. Jis buvo išbadėjęs, apleistas tyrlaukiuose, turbūt todėl, kad nebuvo kovinis pitbulterjeras.
Jis yra aukštas ir tamsus. Kažkas nukirpo jo ausis žirklėmis, kai jis buvo dar šuniukas. Tas gilus skausmas buvo ne vien psichologinis. Cezaris yra gana protingas ir labai jautrus. Bet kadangi jis yra labai didelis ir turi galingą galvą, jis buvo pasirinktas šunų kovoms už pinigus... lažybų pinigus.
Bet profesionaliose pasaulio šunų kovose atrodytų taip bauginančiai, kaip Cezaris neužtenka. Dėka mušimo, elektrošokų, narkotikų ir netgi nuodų jų maiste, kovų šunys yra verčiami būti agresyvūs. Mėgėjai, arba vaikai bandantys prasimušti į šį biznį nežino visų šių triukų. Jie įsivaizduoja, kad jeigu šuo yra stiprus ir atrodo grėsmingas jis turi būti kovinis šuo. Cezaris, be abejonės, priklausė tokiems žmonėms. Jie nesuprato, kad jis buvo per daug protingas, kad jį galima būtų taip panaudoti. Ir kai šuo nesikauna, vieną, ką kai kurie žmonės padaro - neduoda jiems valgyti... atseit, "kad šuo turėtų pamoką".
Jeigu toks šuo kaip Cezaris pasiklystų gatvėse, jis rastų kelią namo. Ir jeigu pakeistum jį pinigais galėtum klausinėti, pavyzdžiui kaip ir kam paėmei žirkles ir nukirpai ausis. Taigi sugalvoji geresnę išeitį: nuveži šunį į mišką, kuo toliau nuo namų ir jį ten išmeti. Išplūsti tada jį, apmėtai akmenimis, taigi jis nebandys sekti tavęs atgal į namus. Bet Cezaris stovi ten ir stebi. Kaip tu tolsti, ašara jo akyse... nes nuo pat vaikystės jis nepadarė nieko bloga. Nieko. Cezaris klausinėja savo gyvenimo, kaip daro visi prislėgti žmonės. Ir jis priima savo lemtį. Jis yra vienas. Nemylimas. Apleistas... netgi tų žiaurių žmonių. Jis klajoja per miškus, žinodamas, kad daugiau niekada neės. Mirtis šitoje situacijoje turėtų būti jo draugė.
Bet tada, ačiū tokiems žmonėms kaip tu, Cezaris užtinka vieną šėrimo stotį. Senas pilkas šunų namas pripildytas maisto. Jis negali patikėti šia dovana ir ėda. Kai pasisotina jis vaikšto ratu aplink stotį ir randa šviežio vandens palakti. Tada jis apeina didesnį ratą ir randa šviežio konservuoto maisto popieriniuose induose. Tai stebuklas. Žmonės tokie kaip tu dovanoja tai jam.
Aš apsaugojau Cezarį vieną šaltą lietingą dieną, jis drebėjo. Ir jis tiesiog pasidavė kai aš uždėjau jam pavadį ir nusivedžiau jį į mūsų sunkvežimį. Taip yra jau kelias dienas. Cezaris vis dar negali patikėti, kad juo rūpinamasi ir myli pirmą kartą jo gyvenime.

Gyvūnams,
Leo Grillo

P.S. Cezaris primena mano mylimą šunį Deltą. Ir jis turi tokias pat protingas ir jautrias akis. Dėl Deltos, sų meilės vienas kitam ir todėl, kad ši misija šiandien vykdoma ir už tai, kad mes išgelbėjome Cezarį, po visų šių metų Deltos atminimui prašau atsiųsti savo geriausias dovanas į šią pasiklydusių gyvūnų gelbėjimo misiją šiandien:
D.E.L.T.A. Rescue
PO Box 9, Dept AP, Glendale, CA 91209

Straipsnis iš laikraščio "Animal People"
2001 birželio mėn.