Draugystė ar gyvūnų vartojimas?

Pastaruoju metu Vakarų kultūroje vis dažniau iškyla santykio su gyvūnais problema. Paprastai yra arba tvirtai pasisakoma už gyvūnų teises, arba tos teisės yra griežtai paneigiamos. Tarp šių dviejų kraštutinumų vyksta tokia įtempta kova, kad patys gyvūnai ir jų supratimas dažnai lieka nuošalyje.

Daugelis žmogaus santykį su gyvūnu reglamentuojančią etiką suvokia tik kaip sentimentalų elgesį su jais ir vegetarizmą. Žinoma, toks nusistatymas yra humaniškas ir rodo žmogaus jautrumą bei geranoriškumą, tačiau su pačių gyvūnų pažinimu neturi daug bendra. Kodėl? Kadangi sentimentalumas gyvūnams yra viena vartotojiško santykio su gyvūnais apraiškų, pasak Baudrillard’o išduodanti ne meilę, bet panieką jiems. Šunų kapinaičių, silikoninių sėklidžių pakaitalų po kastracijos, naminių gyvūnėlių viešbučių reikia ne gyvūnams, o jų šeimininkams. Sentimentalumas gyvūnams yra jų poreikių nepaisymas ir mūsų pačių poreikių jiems primetimas: poreikio būti besąlygiškai mylimiems, švelnumo troškimo, noro turėti artimą neįsipareigojant, poreikio būti laimingam. Tokiu būdu gyvūnai yra nepažįstami, bet antropomorfizuojami, jų integravimąsi į žmogiškąjį pasaulį tokiu atveju privalo lydėti jų gyvuliškumo mirtis. Gyvūno prigimtis yra ne pažįstama, bet pakeičiama į mums priimtinesnę.

Kiek kitaip yra su vegetarizmu. Tiesa, yra žmonių, kurie tampa vegetarais vardan savo pačių gerovės, pavyzdžiui, mažesnės tikimybės susirgti vėžiu, kraujagyslių užkalkėjimu. Kiti gi tampa vegetarais vardan visos žmonijos gerovės, taip sumažindami kenksmingumą ekologinei sistemai (vadinasi ir sau patiems kaip tos sistemos daliai). Kaip ir sentimentalumas, taip ir šis vegetarizmas yra to paties vartotojiško santykio su gyvūnais išraiška. Jis gina ne gyvūnų, o mūsų pačių interesus. Tai yra, mes saugojame eko sistemą kaip savo gyvenamą aplinką tam, kad pagerėtų ar bent jau nepablogėtų žmonijos gyvenimo sąlygos. Toks nusistatymas nors ir yra atsakingas ir brandus žmonijos atžvilgiu, tačiau sekant juo gyvūnų pažinimas visgi lieka nuošalyje. Kitoks yra vegetarizmas, kurio yra laikomasi todėl, kad atsisakoma žudyti, nes pats žudymas yra suvokiama kaip besąlygiškai neetiškas veiksmas. Tačiau toks vegetarizmas yra tik viena santykio etikos su gyvūnais galimų pasekmių, galinti galioti šiuolaikinėje mūsų visuomenėje, bet jokiu būdu nėra mūsų etikos galutinis tikslas.

Pripažinti kitą turint teisę į gyvybę, dar nereiškia pareigos ją saugoti. Mirtis yra natūrali. Gyvūnijos pasaulyje ji neišvengiama. Gyvūnai žudo vienas kitą tam, kad išgyventų, tai yra vienos gyvybės baigtis reiškia kitos gyvybės pratęsimą. Noras išsaugoti ir ginti gyvybę kaip didžiausią vertybę kalba apie mirties eliminavimą iš mūsų kultūros, jos baimę ir nepasirengimą mirčiai. Gyvūnų gyvybių gynimas, saugojimas išauga ne iš jų kaip Kitų supratimo, bet iš gyvūnų nustūmimo į infantilišką sferą, taip, kaip į mūsų pačių sentimentalių iliuzijų sukurtą pasaulį buvo nustumti vaikai: pasaulį, kuriame nėra mirties, kančios, ligų (J.Baudrillard). Į panašų pasaulį gyvūnų mylėtojai dažnai stumia gyvūnus.

Taip gyvūnai mūsų akyse tampa „Neverland‘o“ gyventojais, o ne lygiaverčiais Kitais. Tad kalbėdami apie gyvūnų etiką, mes turime paliesti kiek kitokius dalykus: tokius, kurie išplaukia iš gyvūno kaip Kito supratimo, o ne iš mūsų pačių poreikių. Pažinti gyvūno poreikius ir juos gerbti yra sunku, kadangi pripažinę jiems tam tikras teises, mes patys turėsime atsisakyti teisių į juos. Mūsų teisės baigtųsi ten, kur prasideda jų teisės. Ir nors mes suvokiame, kad mums niekas nesuteikė teisės kankinti ir žudyti gyvūnų vartotojiškais tikslais (toli gražu ne tam, kad pratęstume savo gyvybę, o tam, kad susikurtume didesnį komfortą), visgi dažnai pasirenkame užsimerkti, nes tokie gražūs būna lapių kailinukai, tokie stilingi krokodilo odos batai, tokia skani jaučio šoninė. Mes pasirenkame vartoti galutinį, priimtiną mūsų sąžinei produktą, tačiau sąmoningai atsisakome mąstyti apie kelią kaip gyvūnas tapo šiuo produktu.