CEY Ceylon

Ceilono katė yra labai retos veislės gyvūnas, kiek geriau žinomas Italijoje, kilęs iš Ceilono salos (dabar Šri Lanka). Ji yra natūralus gamtos kūrinys. Ši veislė paplito kačių mėgėjų klubo prezidento Paolo Pelegatta dėka. 1984 m. šis vyras apsilankė Šri Lankoje, kur atsitiktinai pamatė Ceilono katę. Ji jam taip patiko, kad nusprendė kelias parsivežti į gimtinę, Italiją. Taip šešios Ceilono katės atkeliavo į Europą. Ne tik atkeliavo, bet ir sudalyvavo parodoje, organizuotoje Italijos felinologų organizacijos Lombardijos sekcijos. Ceilono katė visus sužavėjo nuostabiu savo kailiu.
1988 m. birželį FIFe teisėjų suvažiavime P. Pelegatta teisėjams pristatė tris Ceilono kates. Tų pačių metų rudenį jos buvo pademonstruotos Milano Novegro kačių parodoje ir po to įtrauktos į Italijos kačių veislės knygos Laikinąjį registrą. Netrukus buvo suorganizuotas seminaras ir patvirtintas laikinasis Ceilono katės standartas, veislė tapo oficiali. Lietuvoje kol kas šių kačių vis dar nėra.

Išvaizda
Tai vidutinio dydžio (katinai kur kas masyvesni už kates), kaulingo, raumeningo, tačiau grakštaus kūno savininkai. Pečiai kaip ir dubuo platūs. Plati ir krūtinė. Užpakalinės kojos vos vos ilgesnės už priekines. Letenėlės vidutinio dydžio, ovalios. Uodega vidutinio ilgio, siaurėjanti, su vos užriestu galiuku, proporcinga kūnui. Ištiesus, uodegos galiukas siekia mentes. Galva proporcinga, trikapmė, šiek tiek apvalėjanti, plokštoka kakta. Pasmakrė neryški, bet įspūdinga. Ausys vidutinio dydžio, aukštai viršugalvyje, atsikišusios į šonus, apvalėjantys galiukai, neplačios prie pagrindo. Nosis vidutinio dydžio. Viso snukučio profilis išgaubtas, lengvai pereinantis akių lygyje. Daugelį ypač žavi įkypos žvitrios Ceilono kačių akys. Jos visada plačiai atmerktos, budrios. Spalva įprasta daugeliui kačių – nuo žaslvų iki ryškiai žalių. Sakoma, kad ši katė nuolat svajoja – tokį įspūdį sukuria akių vokų formos – viršutinis yra migdolo formos, o apatinis riestas.
Ceilono kačių kailis trumpas, itin glotnus ir švelnus. Glostant atrodo, kad liestum šilką. Vienos dominuojančios spalvos nėra, priimtinos visos natūraliso kailio spalvos ir atspalviai. Raštas taip pat gali būti įvairus - p nuo šaltos perlų ir juodos dervos iki medaus ir cinamono atspalvių. Pavilnė yra neryškių tonų. Visgi dažniausiai sutinkama pelenų ir juoda.