PEB Peterbald

Peterburgo sfinskų (peterboldai) veisimą pradėjo Olga Mironova Sankt Peterburgo kačių mylėtojų klube „Kotofej“ ir užregistravo SFF. Ši veislė sukurta 1994 metais įvedant dominantinę plikumo mutaciją į siamų ir rytietiškų kačių genotipą. Veislės pagrindą sudaro Olgos Mironovos (St.Peterburgas) gyvūnai, gauti sukergus dono sfinksą Afinoguen Myth su oriental (rytietiškos) veislės kate Radma vom Jagerhof. Vienas iš pirmosios kartos katinų, Mandarin iz Murino, buvo padovanotas veisėjai, tarptautinės kategorijos teisėjai Olgai Abramovai ir su juo buvo pratęstas darbas Tarptautiniame felinologų centre „Felis", vadovaujant Innai Šustrovai. Veislė tokį vardą gavo Peterburgo įkūrėjo atminimui. Šis pavadinimas atsirado dėl įspūdžio, kurį veislės autorei – Olgai Mironovai – padarė genialaus ir nenuspėjamo Michailo Šemiakino sukurta besiilsinčio Petro Didžiojo skulptūra, esanti Petropavlovsko tvirtovėje.
Dabar parodose Rytų grupės atstovų pristatoma vis daugiau, į šią grupę įtraukta ir Peterburgo sfinksų veislė. Nepaisant to, kad pagal genetinį plikumo požymį Dono sfinksai ir peterboldai kilę iš tų pačių protėvių (1987 metais Rostovo prie Dono gatvėje rastos pusiau plikos katės Varvaros), šios veislės gana ryškiai skiriasi viena nuo kitos skirtinga griaučių struktūra, kaukolės forma ir ausų padėtimi bei turi skirtingus felinologų draugijų patvirtintus standartus, o parodose vertinami skirtingų veislių grupėse (Dono sfinksai – trumpaplaukių grupėje, o Peterburgo sfinksai – Rytų grupėje).
Patys pirmieji peterboldai (Muskatas ir Mandarinas) turėjo trumpus milimetrinius plaukus, praktiškai išnykstančius sulaukus 1,5 – 2 metų (tačiau ant letenėlių, snukučio ir uodegos jie išliko). Toks apžėlimo tipas vėliau buvo pavadintas „kuokštiniu“ (angl. flock – kuokštas, nuovėlos), nes ant kūno liekantis kailis priminė apmušalų audinį. Heterozigotiniai egzemplioriai turi labai skirtingą plaukų dangą – pradedant lengviausia, panašia į persiko odelę, ir baigiant įvairaus tankumo velvetu. Nuspėti, iki kokio laipsnio „nusirengs“ sulaukusios dvejų metų velvetinės katės – sunku. Jų korpusas gali tapti visiškai plikas, tačiau ant letenėlių, snukučio ir uodegos gali likti plaukų.
Tarp įvairaus plaukuotumo heterozigotinių (turinčių normalaus kailio geną) tėvų palikuonių pradėjo atsirasti visiškai pliki kačiukai (homozigotiniai pagal dominuojantį geną), t.y. savo genotipe neturintys normalaus plaukuotumo geno. Glostant oda nesišiaušė, o tempėsi tarsi guminė. Šių kačiukų imunitetas buvo labai sumažėjęs. Kadangi pirmomis gyvenimo savaitėmis jų vystymasis yra sulėtėjęs, kačiukus turi labai prižiūrėti žmogus. Geriausiai jie jautėsi ilgai maitinami natūraliai ir anksti pradėti primaitinti.
Jeigu vidutiniškai vienas iš penkių kačiukų gimsta plaukuotas, du – heterozigotiniai „kuokštiniai“, o du beplaukiai, tai dažniausiai vienam iš beplaukių yra nedaug galimybių išgyventi, nebent juo visą parą rūpinsis veisėjas. Tai galima paaiškinti ir tuo faktu, kad gimę beplaukiai kačiukai yra gerokai smulkesni nei jų „apsirengę“ broliai, ir ne visada gali savarankiškai prasibrauti prie motinos spenelių. Todėl išprusęs veisėjas turi laiku atlikti antrosios mamos funkcijas. Tokiems kačiukams taip pat pavojinga ir atvėsti, nes dėl padidėjusios šilumos ir energijos apykaitos kūdikiškame amžiuje jų oda negali apsaugoti nuo išorinės temperatūros svyravimų. Tačiau beplaukiai kačiukai, sėkmingai sulaukę 3-4 mėnesių, tampa pakankamai atsparūs ir pagal išsivystymą paveja savo „plaukuotus“ brolius. Skirtingai negu beplaukiai, „velvetiniai“ ir „šepetiniai“ kačiukai nuo pat gimimo išsiskiria dideliu atsparumu ir prisitaikymu.
Plikumo genas veikia ne tik kailį, bet ir ūsus bei antakius. Heterozigotinių individų jie yra labai garbanoti, o homozigotiniai arba jų neturi, arba jie labai suplonėję ir aplūžę.
Peterboldų kačiukai gimsta absoliučiai skirtingų kailinės dangos tipų:
Beplaukiai. Visiškai be plaukų, oda lipni. Ūsų nėra. Gimsta atmerktomis akimis. Reikia pažymėti, kad tik beplaukiai sfinksai daugumai žmonių, sergančių alergija, nesukelia neigiamos reakcijos.
Flokiniai (veliuriniai). Liečiant oda aksominė, gimsta padengti trumpais plaukeliais arba plaukuota vilnele ir praplikusia kakta. Bėgant laikui, kačiukai „nusirengia“. Ūsai garbanoti, akys atsimerkia 2-3 dieną. Tokie kačiukai yra labai gražūs ir malonūs paliesti. Šaltuoju metų laiku ant viso kūno vietomis gali pasirodyti pūkeliai.
Brašiniai (šepetiniai). Visas jų kūnas padengtas šiurkščiais garbanotais plaukeliais. Tokie gyvūnai parodoms netinka, tačiau gali būti naudojami veisimui.
Lygiaplaukiai. Kačiukai gimsta su įprastu kailiuku. Jie nėra sfinksai, išbrokuojami ir veisimui nenaudojami.

Nuo 2000 metų Dono sfinksų ir peterboldų kergimas yra uždraustas. Reikia pažymėti, kad masiškai maišant naujas rytų rūšis su peterboldų populiacija, be abejonės pagerėjo jų tipas, tačiau tuo pačiu žymiai padidėjo „nenusirengiančių“ individų skaičius. Buvo pastebėta, kad iš vieno ir to paties beplaukio reproduktoriaus, kergiant jį su įvairiomis rytų grupės rūšių atstovėmis, gali gimti vados, tarpusavyje labai besiskiriančios plaukuotumo laipsniu. Labiausiai tikėtina, kad siamo ir orientalų grupė turi skirtingas kraujo linijas su skirtingais genų modifikatoriais, kurie daro įtaką atsirandant beplaukuotumo genui.

Išvedant peterboldus, atsirado gana didelė tarpinio tipo gyvūnų grupė – vidurkis tarp Dono sfinksų ir peterboldų. Su Dono sfinksais maišant angoros, Sibiro, rusų mėlynąsias ir kitas kates, atsirado didžiulis kiekis „šepetinių“ kačių. Šiai gyvūnų grupei nereikia tolesnio selekcinio kilminimo.
Kadangi veislė vystosi savo ekstremalaus tipo link (tai yra prie ryškiai išreikštų savo veislės požymių: ilgas snukis, praskėstos į šonus ausys, plokšti skruostikauliai, grakštus kūnas ant ilgų kojų), peterboldus leidžiama ir rekomenduojama kergti su rytų grupėmis: orientalais, siamo, taip pat su jų pusiau ilgaplaukėmis variacijomis: balinezais ir javanezais (kitaip mandarinais).
Šiuo metu tai pati jauniausia ir pati rečiausia veislė pasaulyje, 1996 metais veislė buvo įregistruota Felinologų selekcinėje federacijoje ir veislei buvo suteikta PBD santrumpa, o 1997 m. įregistruota Tarptautinėje kačių asociacijoje - The International Cat Association (TICA) (santrumpa PD), 2003 metais įregistruota Pasaulinėje kačių federacijoje - World Cats Federation (santrumpa PBD). Šiuo metu veislė tampa vis populiaresnė Europoje.

Išvaizda
Nuo kitų sfinskų, peterboldai skiriasi grakštesniu ir elegantiškesniu kūnu, peterboldų letenos yra ilgesnės ir plonesnės, ausys didelės, išskėstos į šonus. Galva siaura, pleišto formos su plokščiais skruostikauliais ir kakta, snukis ryškus, ne aštrus, leidžiama lengva pinčia. Kaukolės ilgis beveik lygus snukio ilgiui. Ant kaktos – vertikalios raukšlės, išsiskiriančios horizontaliai virš akių. Ūsai susiraitę, suaugę gyvūnai jų gali išvis neturėti arba jie gali būti aplūžę. Smakras gerai išsivystęs, vienoje linijoje su nosies galiuku. Tiesi profilio linija. Ausys, kaip ir minėta, didelės plačios prie pagrindo, šiek tiek išskėstos į šonus, pastatytos taip, kad žiūrit iš priekio, su snukiu sudaro V raidę. Pageidautinas žemas ausų pastatymas. Akys nedidelės, giliai „įsodintos“, migdolo formos, įstrižos, žalios arba mėlynos spalvos.
Pats kūnas ilgas, glotnus, raumeningas, tvirtų kaulų. Gili kirkšnies linija. Kojos ilgos, plonos, tačiau tvirtų kaulų. Dilbiai tiesūs. Letenos apvalios. Pirštai ilgi, paslankūs. Uodega ilga, tiesi, aštri, gale susiaurėjanti. Ant paskutinio uodegos trečdalio gali būti plaukų.
Oda elastinga, perteklinė, pereinanti į raukšles, galinti būti bet kokio atspalvio. Gali likti plaukų angose prie ausų pagrindo, ant snukučio, ant letenėlių ir ant galūnių apatinių dalių, ant uodegos. Gali būti pastebimas sezoninis plaukų padaugėjimas ant kūno.Visgi pageidautina, kad plaukų nebūtų visiškai.

Būdas
Peterboldai yra taikūs, protingi, saikingai akiplėšiški, energingi ir labai linkę bendrauti. Tai - ir kačiukas, ir šuniukas, ir beždžionėlė, ir kūdikis viename mažame kūnelyje. Šios katės šeimininkams yra ištikimos kaip šunys. Joms netinka apibūdinimas: „Katė, kuri vaikščioja pati sau“.
Peterboldai turi keletą šiai veisliai būdingų elgsenos ypatybių. Pavyzdžiui, kaip savo protėvių verti atstovai, jie turi gana stiprų balsą, kuriuo noriai naudojasi, nes labai mėgsta pasikalbėti su šeimininku ir „įgarsinti“ savo veiksmus. Ypač garsiai katės kalbasi poravimosi metu, o katinai – lytinio brendimo metu ir „vestuvinių“ žaidimų metu. Žinoma, malonių išimčių būna, tačiau ... retai.
Jos mėgsta šilumą, todėl jas dažnai galima rasti ant šildymo prietaisų ar ant televizoriaus (kompiuterio).O miegoti sfinksai mėgsta po antklode ir pageidautina su šeimininkais.

Auginti sfinksus nesudaro jokių ypatingų problemų, tačiau reikia atsižvelgti į kai kuriuos šios veislės ypatumus. Jų energijos apykaita yra labai didelė, todėl kūno temperatūra yra 0,5-1 laipsniu aukštesnė negu paprastų kačių. Norėdamas ją išlaikyti, sfinksas privalo daug valgyti (vidutiniškai du kartus daugiau negu paprasta katė). Tuo nesistebėkite, tačiau sekite katės svorį – per didelis svoris kenkia sveikatai. Jos ėda praktiškai viską. Maiste turi būti vitaminų ir mineralų, nors susidarius jų pertekliui, ant letenėlių ir uodegos iš karto gali atsirasti pūkų.
Tad jeigu norite turėti išskirtinės išvaizdos gyvūnėlį ir turite pakankamai kantrybės jį prižiūrėti – drąsiai galite rinktis šią vis dar naują, bet sparčiai populiarėjančią veislę.