PER Persian / Persų katė

Grynaveislės katės į veislių grupes skirstomos pagal kailio tipą – yra trumpaplaukių, vidutinio ir pusilgio plauko kačių, yra siamo arba „orientalinės“ (rytietiškos) katės. Tikrų ilgakailių yra tik viena veislė – tai persų katės, turinčios daugybę spalvinių variantų.
Europoje persų katės auginamos nuo XVI amžiaus, kai jau nebebuvo vykdomos inkvizicijos, ir katės iš velnio padėjėjų vėl tapo mielais naminiais gyvūnėliais – aruodų sargais. Persų katės – viena seniausių, o gal net pati seniausia europietiška kačių veislė. Nepaisant to, apie jos kilmę beveik nieko nežinoma. Nėra net populiarių poetiškų legendų apie princeses, pilis ir šventyklas.
Persija – tai dabartinis Iranas.
Manoma, kad šiuolaikinių Europos persų protėviais galėjo būti pusilgio plauko turkiškos angoros, tiksliau -  Ankaros katės, kurios dėl ilgalaikės selekcijos įgavo visai kitą išvaizdą. Iš Mažosios Azijos regiono (Irano, Irako, Turkijos) kilo nemažai pusilgio plauko kačių – Turkijos ranai, minėtosios Angoros arba Ankaros katės, ir kitos. Kai kurie autoriai tvirtina, kad visos šios veislės nėra vietinės, bet pateko į Mažąją Aziją, o vėliau - į Europą iš Rusijos, kur, pasak vietinių šmaikštuolių, „...dešimt mėnesių būna žiema, o kas liko – vasara“. Ko jau ko, o gauruotų katinų Rusijoje netrūksta. Tarp persiškos katės protėvių minimas netgi manulas – laukinis gauruotas kačių giminės žvėrelis, kuris ir šiais laikais medžioja smulkų grobį Mažosios Azijos nendrynuose.
Pirmosios persų katės Europoje nuo šiuolaikinių smarkiai skyrėsi. Jų plaukas buvo daug trumpesnis, galva nedidelė, nosis normalios, visai „ne persiškos“ formos. Apie tokias kates XVII amžiaus pradžioje rašė italų aristokratas Pjetro della Valle. Pasak jo, Persijos šiaurėje ir rytinėje dalyje gyvena nepaprastai gražios melsvai pilkos katės puošniomis uodegomis. Pjetro della Valle parašė knygą „Laiškai būsimosiomis kartoms“, kurioje tuometinės Persijos katėms skyrė daug dėmesio. Jis rašė ir apie laukines tų vietovių kates – manulus ir barchanus (dykumų kates). Deja, taip ir lieka neaišku, kokia persų giminystė su laukinėmis Mažosios Azijos katėmis, nes Pjetro della Valle apie tai neužsiminė, be to, nežinoma, ar jis atsivežė bent porelę Persijos kačių į gimtąją Italiją.
Viename pirmųjų felinologų veikalų – prancūzų Pjero de Monkrifo knygoje „Katės“ – yra ir persiškos katės atvaizdas. Šią katę, tokią nepanašią į dabartinius persus, mėgėjai buvo atsivežę iš Chorasano į Italiją.


Didžiagalviai, trumpanosiai persai išvaizda gerokai primena Tibeto ir Pekino rūmų šuniukus (pekinus), bet nėra jokių istorijos faktų, leidžiančių pagrįsti arba paneigti kiniškąjį persų kilmės variantą.
Kaip ten bebūtų, persiškos katės visada buvo priveligijuoti gyvūnai – aristokratų žaislai. Kaprizinga mada keitė gyvūno išvaizdą – dėl atsitiktinės mutacijos persų povilnė susikeitė vietomis su pagrindiniu kailiu plauku, atsirado vadinamasis stopas – būdingas nosies įlinkimas; sutrumpėjo ir paplatėjo snukis. Dėl šių deformacijų susiaurėjo nosies ertmės ir ašarų kanalai – akis drėkinančios ašaros,  o persų ašaros upeliais bėga per visą snukį, apsunkinančios ir taip sudėtingą gyvūno priežiūrą. FIFe standartas ir kiti dokumentai griežtai pabrėžia, jog persų katė turi būti be paveldimų ligų ir be deformuotų ašarų latakų.


Daugumai žmonių persų veislės katės atrodo gražiausios kambarinės katės ir asocijuojasi su turtingumu bei valdžia. Neabejotinai šios katės, nuo pat jų atsiradimo Europoje, buvo dovanojamos kilmingiems žmonėms ir tapo aristokratiškumo simboliu.
Italų keliautojas Pietro della Valle (1586-1652) ketverius metus (1617-1621) praleido Persijoje ir manoma, kad jis pirmasis atvežė į Europą persų veislės katę. Jis aprašė katės kailį kaip minkštą, švelnų ir tokį ilgą, kad vietomis jis net garbanojasi, ypač po kaklu. Greitai persiškos katės tapo populiarios Europos dvaruose ir per Prancūziją pasiekė Didžiąją Britaniją, kur ilgą laiką jos netgi buvo vadinamos prancūziškomis katėmis...
Pirmojoje britų nacionalinėje kačių parodoje 1871m. Crystal Palace (pietų Londone) dominavo persų veislės katės. Pati populiariausia spalva buvo mėlyna, nors buvo ir baltų bei juodų kačių. „Oranžinės“ (dabar – raudonos) spalvos katės buvo išveistos apie 1900-uosius metus ir buvo palyginti retos. Neilgai trukus po šios parodos, persų veislės katės pasiekė ir Ameriką. 1903 m. Amerikos veisėjai jau turėjo savus persų veislės kačių standartus. Tuometines persų veislės kates su dabartinėmis sieja tik ilgas plaukas, bendras kūno tipas. Dabartinės persų veislės katės „moderni išvaizda“ yra amerikiečių kačių veisėjų ilgo veislinio darbo rezultatas.


Persų veislės katėms būdingas masyvus kūnas, apvali ir plati galva, trumpas, storas kaklas, trumpa plati nosytė, stambus smakras, mažos ir apvalios ausytės (tarp jų didelis tarpas), iškili kakta. Akys didelės, apskritos, ryškiaspalvės, blizgančios. Galūnės palyginti trumpos, storos, ilgų plaukų kuokšteliai, kyšantys iš tarpupirščių, puošia pėdutes. Uodega gana trumpa, vos siekia žemę, galas bukas, labai plaukuota. Plaukas ilgas, minkštas, lyg šilkinis, tankus, neprigludęs prie kūno, ant kaklo sudaro „apykaklę“. Plauko ilgis gali būti net 12 cm.
Visos standartą atitinkančios kailio spalvos yra vienodai vertingos. Akių spalva priklauso nuo kailio spalvos. Dažniausia - oranžinė, vario, gintaro. Sidabraspalvių ir auksaspalvių „persių“ akys dažniausiai žalios smaragdo spalvos. Mėlynas akis dažniausiai turi baltos katės, „van“ ir katės su spalvotomis žymėmis (colour – point). Baltos katės  gali turėti ir skirtingas akis – vieną mėlyną, kitą rusvą ar oranžinę. Iš ausų kyšo ilgų plaukų kuokšteliai.


Vienspalvės persų katės

Tai baltos, juodos, mėlynos, raudonos, kreminės, šokolado ir lelijinės spalvos katės. Vienspalvių kačių kailis turi būti visas vieno tono.
Juoda persų katė - viena seniausių. Akys vario, tamsios oranžinės spalvos, be žalio apvado. Juoda kailio spalva pilnai susiformuoja maždaug iki 1,5 metų amžiaus. Jaunesnių kačių kailis gali būti rusvo atspalvio, gali turėti rainumo žymių, kurios vėliau išnyksta.
Baltų persų kačių kailis turi būti visiškai baltas, be jokių atspalvių, be dėmelių. Baltos katės akys gali būti mėlynos, oranžinės. Būna kačių ir su skirtingomis akimis - viena mėlyna, kita  oranžinė ar vario spalvos. Su baltos spalvos genu yra paveldimas polinkis į kurtumą, ypač mėlynakėms katėms. Katė gali būti kurčia viena ar abiem ausimis. Gyvūnas prisitaiko prie šio defekto, tačiau tokia katė saugiai gali gyventi tik kambaryje. Veisti kurčias kates neleidžiama, o parodoje kurčios katės nevertinamos (diskvalifikuojamos).
Nuo seno populiariausios melsvos persų katės. Jų kailiukas gali būti įvairaus atspalvio – nuo šviesiai iki tamsiai pilko. Tačiau bet kuris tonas turi būti grynas - be baltų plaukelių, dėmių. Akys oranžinės, tamsios vario spalvos, be žalio apvado ar taškelių.
Gražios, elegantiškos raudonos persų katės. Kailis ryškiai rausvas, be tigro kailio piešinio ir be dėmių. Ausyse - gražūs ilgų plaukų „šepetėliai“. Akys - vario spalvos.
Kreminė spalva – tai „atskiesta“ raudona spalva. Ji atsirado kryžminant įvairių spalvų kates su mėlynomis persų katėmis. Šokoladinė ir lelijinė – taip pat „išvestinės“ spalvos, gautos kryžminant įvairių spalvų kates.

Sidabraspalvės ir auksaspalvės persų veislės katės

Dūmo atspalvio (dulsvos) persų katės. Dūmo atspalvio katė nepaprastai graži. Tą grožį lemia kailio atspalvio kontrastas. Dūmo atspalvio katės plaukas yra netolygaus spalvinimo. Trečdalis plauko prie odos yra balkšvas, šviesus, o du trečdaliai (arba bent pusė plauko) – ryškios spalvos. Katės kailio spalva labiausiai išryškėja ant nugaros, galvos, galūnių, o šviesus tonas vyrauja ant „apykaklės“, letenėlių ir ausų „šepetėlių“. Ausis dengia vešlūs plaukai.
Akys didelės, apskritos, plačiai atmerktos, oranžinės arba vario spalvos.
Dūmo atspalvio kačių būna įvairių spalvų: melsvų, rausvų, šokolado, lelijinės, kreminės spalvos ir kitokių.
Sidabraspalvės ir auksaspalvės „su šešėliu“ persų katės. Kaip ir dūmo atspalvio kačių atveju, viską lemia plauko spalvinimas. Šiuo atveju pilkšvos (sidabraspalvės katės atveju) ar baltos (auksaspalvės) spalvos yra du trečdaliai plauko, o vienas trečdalis – ryškios spalvos. Sidabraspalvės ir auksaspalvės „su šydu“ persų katės. Šiuo atveju plaukas yra pilkšvas ar baltas, tik jo viršūnėlė yra spalvota. Atrodo, lyg šviesiai katei būtų uždėtas šydas.
žr. iliustraciją.

Rainos persų veislės katės

Rainos gali būti visų pripažintų spalvų persų katės, tiek vienspalvės, tiek sidabraspalvės bei auksaspalvės, tiek dvispalvės. Rainumas gali būti marmuro piešinio (EMS kodas 22), tigrinis (EMS kodas 23), taškuotas (EMS kodas 24). Ir tik „van“ bei colour-point katėms, kur spalvotos dėmės nėra didelės ir neįmanoma jų rašto įvardinti, jų rainumas pažymimas kodu 21.
 

Vėžlio kiauto piešinio persų katės

Plaukų spalva - juoda ir rausva, šokoladinė ir rausva, melsva ir kreminė arba lelijinė ir kreminė. Šios spalvos įvairiai pasiskirsčiusios visame kailyje, sudarydamos ryškių kontūrų dėmes, taip pat ir ant snukučio.
Vėžlio kiauto piešinio katė „su šydu“ - mutacijos būdu išvesta persų kačių veislė. Poplaukis, „apykaklė“ ir ausų „šepetėliai“ sidabriškai baltos spalvos. Aštuntadalis šių kačių pagrindinio plauko ilgio tamsus. Juodos ir rausvos (tamsios ir šviesios) dėmės taisyklingai išsidėsčiusios po visą kūną. Kol gyvūnas ramiai tupi ar guli, atrodo, kad tai paprasta vėžlio kiauto piešinio persų katė, bet jam judant puikiai matyti sidabriškai baltas poplaukis.

Dvispalvės persų katės

Kailio spalvos savitumą lemia įvairių atspalvių ir tonų kombinacijos su balta spalva. Dėmės turi būti gryno tono ir aiškių kontūrų. Spalvota dalis gali užimti ne daugiau kaip du trečdalius, o balta - ne daugiau kaip pusę viso kailiuko paviršiaus. Spalvotos dėmės gali būti ir rainos.
Kai balta spalva užima daugiau kaip pusę kailiuko ploto ar yra vos kelios spalvotos dėmės, katės vadinamos „arlekino“ persų katėmis ar „van“ persų katėmis. Spalvotos dėmės gali tureti dūminį arba sidarbrinį poplaukį. Tokios katės vadinamos dūminėmis dvispalvėmis.


Persų katės su spalvotomis žymėmis

Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, mišrinant vienspalves persų ir Siamo kates. Šių „persių“ skiriamasis požymis - specifinės žymės ant ausyčių, snukučio, letenėlių, uodegos, paveldėtos iš Siamo kačių. Nuostabiausia tai, kad katės akys, kaip Siamo kačių, mėlynos. Šios katės kartais vadinamos Himalajų arba “Coloirpoint” veislės katėmis.

Pagal spalvines žymes šios persų katės skirstomos:
* persų katė su tamsiai rudomis žymėmis - pagrindinė kailio spalva kreminė, žymės tamsiai rudos;
* persų katė su melsvomis žymėmis - pagrindinė kailio spalva melsvoka (ledo), žymės melsvos;
* persų katė su šokolado spalvos žymėmis - pagrindinė kailio spalva dramblio kaulo, žymės - balkšvos šokolado spalvos;
* persų katė su lelijinės spalvos žymėmis - pagrindinė kailio spalva magnolijos (murzinai balta), žymės - šviesiai violetinės (lelijinės) spalvos;
* persų katė su kreminės spalvos žymėmis - pagrindinė kailio spalva balta, žymės - kreminės spalvos;
* persų katė su rausvomis žymėmis - pagrindinė kailio spalva  balta, žymės - rausvos;
* persų katė su tamsiai rudomis vėžlio kiauto piešinio žymėmis - pagrindinė kailio spalva kreminė, žymės - tamsiai rudo tono su ryškių kontūrų pustoniais, sudarančios vėžlio kaiuto piešinį;
* persų katė su melsvomis vėžlio kiauto piešinio žymėmis - pagrindinė kailio spalva melsvoka (ledo), žymės - melsvai pilkos su kreminiu atspalviu;
* persų katė su šokolado spalvos vėžlio kiauto piešinio žymėmis - pagrindinė kailio spalva dramblio kaulo, žymės - vėžlio kiauto piešinio, šokolado, rausvokos ir kreminės spalvos;
* persų katė su lelijinės spalvos vėžlio kiauto piešinio žymėmis - pagrindinė kailio spalva magnolijos (murzinai balta), žymės - vėžlio kiauto piešinio, šviesiai violetinės (lelijinės), rausvokos ir kreminės spalvos.
Spalvinės žymės gali būti ir rainos.