Affenpinscher - Afenpinčeris

Afenpinčeriai – viena seniausių veislių, kilusi iš pietinės Vokietijos, vedama nuo XVII amžiaus, o panašūs šunys buvo vaizduojami XV ir XVI amžių paveiksluose ir lberchto Diurerio (1471 – 1528) medžio raižiniuose. Vis dėlto pirmieji įrašai apie šią veislę aptinkami tik 1879 metais. Afenpinčeriai iššsivystė iš šiurkščiaplaukių pinčerių ir buvo labai populiarūs aštuntojo šimtmečio pabaigoje. Jie buvo laikomi kaip naminiai šuneliai, žmonių draugai.
 

Išvaizda

Afenpinčeriai yra maži, kompaktiški terjerų tipo šunys su dideliais antakiais ir linksma, į beždžionės panašia, išraiška. Kailis yra trumpas, šiurkštus, tankus, nelygus ir pridedantis šuniui komiškos išvaizdos. Ypač linksmai atrodo galvą puošiantys vešlūs ir šiurkštūs antakiai ir šerių kuokštas viršugalvyje - jie turi būti įšsidraikę į visas puses. Įprasta kailio spalva - juoda. Ant snukio ir krūtinės gali būti ir pilkų atspalvių. Pasitaiko sidabrinės, juodos, rudos ir raudonos spalvų priemaišų.
Afenpinčerių kailis atrodo gana netvarkingas, tad jo priežiūrai ypatingų reikalavimų nėra. Šukavimas padės pašalinti nulūžusius ir negyvus šerius iš kalio. Šuo turi būti pratinamas prie šukavimo nuo mažų dienų. Akis ir ausis reikia tikrinti reguliariai, o dantis valyti rekomenduojama taip pat nuo mažų dienų.
Labai svarbios afenpinčerio kūno proporcijos - santykis turi būti toks, kad šuo atrodytų kuo kvadratiškesnis. Viršutinė linija nuo gogo iki užpakalinės dalies nuožulni. Gogas formuoja aukščiausią viršutinės linijos tašką. Nugara stipri, trumpa ir tvirta. Juosmuo trumpas ir stiprus. Strėnos trumpos, apvalainos, nežymiai pereinančios į uodegos pagrindą. Krūtinė šiek tiek plokščia, vidutinio pločio, virš alkūnių lygio. Pilvas truputį įtrauktas.
Kaukolės sritis apvaloka, nesunkios struktūros, su ryškia kakta. Snukis trumpas, tiesus. Ausys yra aukštai. Jos tiesios, V formos, šiek tiek pasuktos į priekį. Vidiniai ausų kraštai prigludę prie galvos. Akys apvalios, tamsios. Akių vokai prigludę, turintys juodo pigmento, apsupti šiurkštaus kailio. Nosis apvali, o jos oda stora, juoda. Lūpos taip pat juodos, prigludusios prie žandikaulių. Apatinis žandikaulis yra labiau išsikišęs nei viršutinis, šiek tiek užsirietęs į viršų. Kai burna užčiaupta, iltinių ir priešakinių dantų nesimato.
Kaklas tiesus, stiprus, trumpas, turintis tvirtą pagrindą. Kaklo oda prigludusi, be raukšlių.
Kojos tvirtos, tiesios, lygiagrečios, ne itin arti viena kitos. Užpakalinės kiek ilgesnės nei priekinės. Ypač tvirta šlaunies sritis - ji plati ir raumeninga. Letenos trumpos, apvalios. Pirštai tvirti ir lenkti.
Afenpinčerių svoris apie 4-6 kg, ūgis 25-30 cm.
Veislės trūkuimai:
• Kresno, plono sudėjimo, žemas ar ilgakojis;
• Šviesios akys;
• Esančios žemai, labai ilgos ar nelygios ausys;
• Ausys, žiūrinčios į skirtingas puses;
• Per ilga, įlinkusi ar minkšta nugara;
• Besileidžiančios žemyn strėnos;
• Uodega, palinkusi link galvos;
• Per daug kampuotos galinės galūnės ar atviros kulkšnys;
• Trumpas, švelnus, banguotas, susivėlęs, šilkinis, baltas ar dėmėtas kailis;
 

Būdas

Afenpinčeriai labai gyvybingi, pasitikintys savimi. Nors jie drąsūs ir gana karšto būdo, bet labai prieraišūs savo šeimininkui. Nepažįstamųjų afenpinčeriai nelabai mėgsta ir nesidrovi to pademonstruoti.
Taip pat šie šunys gali būti puikūs sargai, nes garsiai loja. Vis dėlto tai gali tapti ir blogu įpročiu - namie galite turėti tikrą triukšmadarį, todėl būtina imtis teisingo jų auklėjimo. Dėmesingos priežiūros jiems reikia nuo pat mažens. Vis dėlto kaip bedresuotumėte, šie šunys netinka gyventi kartu su vaikais. Taip pat nelabai linkę gyvenamosios teritorijos dalintis ir su kitais gyvūnais.
Dėl didelio afenpinčerių aktyvumo jiems kasdien reikia aktyvios veiklos - bent 20-40 min.per dieną turėsite skirti aktyvioms treniruotėms, pasilakstymams lauke. Šios veislės šunims patinka žaidimai, lavinantys mąstymą, tačiau jie neturi būti labai šiurkštūs ar smarkūs.