Appenzell Cattle Dog (Appenzeller Sennenhund) - Apencelio zenenhundas

Pirmą kartą pasaulis apie Apencelio zenenhundą išgirdo 1853 m., kai jie buvo aprašyti knygoje „Tierleben der Alpenwelt“ („Gyvūnų gyvenimas Alpėse“). Ten buvo rašoma „Apencelio zenenhundas yra plonu balsu lojantis, trumpaplaukis, vidutinio dydžio, trijų spalvų kailio šuo, panašaus į špicą tipo, paplitęs tam tikruose regionuose ir naudojamas iš dalies saugoti namus, iš dalies – varyti bandą“. Ši veislė nebuvo labai paplitusi ir jai net buvo kilęs pavojus išnykti. Laimei, 1895 m. vienas šios veislės mylėtojų, Maksas Siberis, kreipėsi į Šveicarijos kinologų asociaciją ir paprašė imtis kokių nors priemonių Apencelio zenenhundams išsaugoti. Po trejų metų imtasi veiksmų - Galeno kantono valdžia skyrė pinigų veislei išgelbėti. Šveicarijos kinologų asociacija sudarė specialią komisiją, kuri nustatė Apencelio zenenhundų veislės standartą. Tais pačiais metais vykusioje Alštateno parodoje sulaukta net 16 šios veislės atsovų. Vėliau Apencelio zenenhundai dalyvavo tarptautinėje šunų parodoje Vinterture. 1906 m. situacija dar labiau pagerėjo, nes profesoriaus dr. Alberto Heimo iniciatyva buvo įsteigtas „Appenzeller Sennenhund Club“ klubas. Klubo veikla turėjo išsaugoti originalią veislę. 1914 m. minėtas profesorius parengė pirmąjį oficialų veislės standartą. Pirminė veisimo teritorija buvo Apencelio regionas. Dabar veislė paplitusi visoje Šveicarijoje ir už jos ribų.
 

Išvaizda
Apencelio zenenhundai yra vidutinio dydžio, galingi, „kvadratinės“ išvaizdos kalnų šunys. Jų ūgis 47-58 cm, svoris 22-32 kg. Šios veislės atstovai yra raumeningi, atletiški ir labai vikrūs. Nugara stipri, raumeninga, tiesi ir gana ilga. Juosmuo trumpas ir raumeningas. Krūtinė plati, gili, taip pat raumeninga ir tvirta.
Galva proporcinga kūnui, pleišto formos. Ausys mažos, trikampio formos, nulėpusios. Akys gana mažos, migdolo formos, iššokusios. Žvilgnsis itin gyvas, budrus.
Uodega gana aukštai įsodinta, vidutinio ilgio, stipri, tankiai apaugusi kailiu. Kojos vidutinio ilgio, tvirtos, raumeningos. Pėdos trumpos, nedidelės.
Kailis dvisluoksnis. Pavilnė gana reta, juoda, ruda arba pilka. Viršutinis kailio sluoksnis švelnus, tviskantis, nestoras. Jo pagrindinės spalvos yra juoda, ruda ir balta.
 

Būdas
Apencelio zenenhundai labai meilūs, draugiški šunys, puikiai sutariantys ne tik su žmonėmis, vaikais, bet ir su kitais gyvūnais. Tiesa, su nepažįstamaisiais šios veislės atstovai yra gana atsargūs, į juos žiūri įtariai, todėl Apencelio zenenhundai turi būti nuo mažens treniruojami, auklėjami. Kitaip jie nepažįstamiesiems gali pradėti rodyti nepelnytą agresiją. Tinkamai auklėjami Apencelio zenenhundai tampa puikiais sargais. Mokyti šiuos šunis nėra sunku, nes jie yra itin protingi ir imlūs naujiems dalykams. Apencelio zenenhundai visada džiaugiasi turėdami ką veikti - jiems nieko nėra maloniau kaip aktyvūs užsiėmimai su šeimininkais gryname ore - dar ir dėl šios priežasties jie tokie imlūs „mokslams“. Aktyvi veikla Apencelio zenenhundams būtina ir dėl jų didelio aktyvumo - jei šuo neišeikvos energijos ilgų pasivaikščiojimų ar aktyvių treniruočių metu, jis bus neramus namuose. Dėl šios priežasties Apencelio zenenhundai itin tinkami auginti aktyvų poilsį bei energingą gyvenimo tempą mėgstantiems žmonėms.