Weimaraner - Veimaraneris

Veimaraneriai pavadinti medžioklės aistruolio Karolio Augusto dvaro Veimare garbei. Šių medžioklinių šunų kilmė nėra aiški, nors spėjama, kad tarp jų protėvių galėjo būti dabar jau išnykę leithundai. Šiandieniniai veislės standartai buvo sukurti XIX a. Dabar veimaraneriai yra tiek puikūs pėdsekiai, tiek draugiški namų šunys.

Išvaizda

Veimaraneriai – vidutinio dydžio, aristokratiškos laikysenos šunys. Šių šunų ūgis yra 50-69 cm, o svoris 32-39 kg. Nugara vidutinio ilgio, tiesi ir tvirta. Užpakalinėje dalyje ji šiek tiek nuožulnėja. Krūtinė turėtų būti gili, o šonkauliai ilgi. Apatinė kūno linija šiek tiek pakelta. Kojos ilgos ir tiesios. Nors neatrodo masyviai, jos yra tvirtos. Pėdos stiprios, su skliautiškais pirštais. Veimaranerių eisena itin lengva, tarsi plaukianti. Jų nagai trumpi, pilkos ar gintaro spalvos. Uodega trumpinama.
Galva gana ilga, gracinga. Išlenktas pakaušis jai suteikia kilnumo. Ausys ilgos, augančios aukštai ir yra laikomos nuleistos. Akys neįprastos spalvos – nuo šviesaus gintaro iki melsvai pilko atspalvio. Žvilgsnis ryškus, pavergiantis. Nosis didoka, su atviromis, plačiomis šnervėmis. Jos spalva – pilka. Lūpos dailios, šiek tiek nukarusios.
Kailis trumpas, švelnus ir tviskantis. Jo spalva turi būti vientisa pilka. Jos atspalviai gali varijuoti nuo pelės pilkumo iki sidabrinių atspalvių. Paprastai ant ausų ir galvos pastebimi šviesesnių tonų šešėliai. Ant krūtinės leidžiamios nedidelės baltos spalvos žymės.

Būdas

Veimaraneriai yra ramūs, santūrūs ir lengvai auklėjami šunys. Jie labai draugiški ir prieraišūs. Nepaisant to, medžioklėje šie šunys pasikeičia – tampa itin aistringi ir energingi. Veimaraneriai atkakliai seka pėdsakais, ieško sužeistų žvėrių ir atneša nušautą laimikį. Veislė tinkama ne tik medžioklei, bet ir sargybai – dėl prierišumo šeimininkui jie puikiai atlieka šią funkciją.